Keletas žodžių apie save?

UI/UX dizainerė, instruktorė
Facebook: Greta Galubauskaitė
Medium: @Greta09
LinkedIn: Greta Galubauskaitė
Behance: GretaGalubauskaite
Logofolio: gretagalubauskait.wixsite.com
UI/UX: gretagalubauskait.wixsite.com/mysite/ui-ux

Eksperimentas – tai mano gyvenimo tema ir aš pati. Niekada neapsiriboju tik savo rolės užduotimi. Man labai įdomu (ir reikalinga) žinoti, ką paraleliai veikia visi produkto kūrimo „tarpininkai“. Bet kokį projektą pradedu pirmiausiai jį atidžiai suplanavus. Planavimas – pirmasis kokybės parametras. Nepaisant to, kad buityje esu linksma ir jautri, bet darbe esu itin griežta ir disciplinuota.

Nuolat jaučiu kūrybinį alkį, esu profesinės literatūros mylėtoja, todėl mano „Evernote“ aplikacija turi brutalų kokybiškų straipsnių viršsvorį. Be skaitmeninių užsiėmimų myliu džiazą ir lindyhopą. Myliu ir dvasines praktikas. Nepriklausomybė nuo daiktų, vietų ir žmonių, mano galva yra sveikiausia žmogaus savybė. Laikas su savimi man tolygiai kokybiškas ir smagus, kaip ir su draugais (su visa meile jiems <3)

Kaip viskas prasidėjo?

Save laiminga laikau jau vien todėl, kad niekad galvos nekvaršino klausimas: kuo noriu būti? Jau 11 klasėje važinėjau į Dailės akademiją Kaune ruoštis stojamiesiems egzaminams.

Baigusi grafinio dizaino bakalaurą pradėjau dirbti socialinių tinklų agentūroje, kurioje kurdavau statinius vizualus. Poros metų bėgyje supratau, kad mane labiausiai traukia interaktyvūs produktai.

Išėjusi iš darbo pusmetį laiko skyriau UI/ UX online/offline kursams. Ilga job-free pertrauka – mano geriausia atrasta kūrybinės konstrukcijos praktika jau 5-ti metai iš eilės (bet apie tai vėliau).

Po jų „stačia galva“ puoliau į vieną startuolį, kuriame atlikau visas UX dizainerio roles: nuo researchų, personų, scenarijų, iki wireframe braižymo, assetų deliverinimo programuotojams. Juokiuosi, kad tai buvo mano „diplominis“ darbas. Per pusmetį gerokai profesiškai pražilau, bet galutiniai konstatavau diagnozę: user experience – tai aš ir tai mano vieta.

Po to kelis metus dirbau web dizainere agentūrose, kol supratau, kad drąsiausiai ir geriausiai jaučiuosi iki tos vietos, kada reikia piešti dizainus. Jau treti metai, kaip mano aplinka atrodo taip:

Visada buvau labai disciplinuota, organizuota ir labai griežta darbo procesuose. Kaip minėjau, turėdavau žinoti, ką paraleliai veikia programuotojai ir projekto vadovai. Kolegos italai juokdavosi, kad jaučiasi sekami, nes, jei jie pamirš ką turėjo padaryti, aš to tikrai nepamiršiu, nes viską fiksuoju! :)

Kadangi esu profesinės literatūros „knysliukas“, reguliariai skleidžiantis naujienas, tyrimus, Italijoje, kurioje turėjau dirbti UX dizainere e. komercijoje, vadovai pamatė mano „potencialą pardavinėti“ techninius sprendimus. O kaip aš tą padarysiu nemokant italų kalbos? Taigi, literaliai „sėdėdavau Keynote“, kuriame keldavau usability sprendimus mobiliom, desktop versijom su survey-based argumentais  (žinoma, atitinkančiais realius biudžetus, laiką ir komandos technines galimybes). Kolegos italai skaidres išversdavo, o vėliau – iš susitikimų grįždavo su gerom naujienom: tiko, važiuojam! Tuomet mano profesiniai reikalai pradėjo eiti vis įdomyn, entuzias’tyn, energing’yn.

Prie ko šiuo metu dirbi?

Grįžusi į Lietuvą vėl pasidariau ilgą pertrauką: pradėjau kurti online mokymus apie micro UX implementaciją e. komercijoje, kuriuos pravedžiau italams. Ilgai nesiplėtojant galima užmesti akį į Medium straipsnį, kurio gale bus ir nuoroda į mokymus (su interakcijų skaitytojų kodu „INTERAKCIJOS“ bus pigau).

Šiuo metu dirbu UI/UX instruktore Londono akademijoje, kurioje vedu UI/UX kursą pagal usability standartą ISO 9241 (po kurso studentai laiko egzaminus ir gauna BSC fondo sertifikatus) akademijos studentams ir įmonėms. Bet labiausiai myliu privačias paskaitas, kuriose naujieji UX’eriai mokosi ne tik kursą, bet ir kuria produktą paraleliai su teorija, taigi baigia kursą turėdami savo pirmąjį interaktyvų prototipą ir visas jo dokumentacijas portfolio.

Kokia yra brangiausia išmokta pamoka?

Per 8 profesinius metus su skirtingose rolėse ir kultūrinėse aplinkose supratau, kokie esam visi skirtingi, kiek skirtingų „tiesų“ turim apie tą patį iš esmės neutralų faktą.

„Dalintis patirtimi, bet niekada ( nie – ka – da) nepamokslauti, kaip reikia ar nereikia elgtis“ – tai mano naudingiausia pamoka. Kiekvienas turime skirtingas manieras, įpročius ir aplinkybes.

Todėl dalinuosi mano prigimčiai ir stiliui tinkančius patarimus.

Ko palinkėtum kolegoms?

• Sukurti savo gyvenimo būdą, ritmą, kuriame butų bent mėnesis ar du visiškai sau ir savo projektų kūrimui. Reguliariai. Per tą laiką stebuklai gimsta! Tokias massive pertraukas turiu jau 5 metai iš eilės ir po to likusius metus nenusivalau šypsenos nuo veido ir negaliu užgesinti entuziazmo.
• Leiskime sau nieko neveikti. Išeikim į mišką pagrybauti, nuvažiuoti prie ežero parymoti prie kranto: mus atseks idėjos, apie kurias kasdienybėje po darbų ar savaitgaliais neturėdavome laiko pamąstyti. Skirtingas ritmas mums pradeda kritiškai mąstyti. Fall in love with your solitude. Sometimes best adventure is a time with yourself.
• Išsilaisvinti nuo tobulumo siekimo. Antraip gali stogas nuvažiuoti ir prasimušti kraujas iš nosies. Galiausiai, užbaigsi dieną nespėjęs į deadlainą ir baisiai nervuotas.
• MVP, o updeitai vėliau. Skirti laiko projekto scope suplanavimui. Kas ir kiek dabar, ko kam paskui. O vėliau procesai eisis kaip margarinas per batoną: mažiau pervargsime, išsilaisvinsime nuo „velnias, nuo ko pradėt, ko čia imtis dabar…“.
• Sėkmė labai priklauso nuo entuziazmo – nuobodulio aplinkoje prasideda kūrybinė destrukcija. Sėkmė priklauso nuo mąstymo pločio – neužsibūkime ties gražiausio gradiento ieškojimo, tobuliausio patterno ieškojimo (nebent esate tikrai dedikuotas būtent tos siauros srities specas). Kai apsidairai aplink – wow, kiek įdomių procesų vyksta! Kūrybinis alkis yra maloniausias kūno spazmas.

Pabaigai, ką ir minėjau: nepamokslauti, kaip kam ką daryti ir kaip yra kas teisinga. Dažnai galvojame, kad klysti nenormalu ir negalima. Socialinėse erdvėse šaipomės, užgauname. Iš viso gero, ką žmogus sukūrė, dažnai pastebime vieną įtrūkį ir jį hiperbolizuojame ir padedame į užuojautos lentynas. O klysti būtina. Man prieš akis stovi mano italai kolegos, kurie vienam visiškai sufeilinus procesą, jį tiesiog apsikabina, nes žino, kad, jei jį supeiks, jis bus visiškai sužlugdytas, o palaikymas išleidžia adrenaliną ir energiją ne tik pataisyti situaciją, bet padaryti dar geriau. Taigi, suklydus pagirkime vieni kitus už pastangas, entuziazmą ir patarkim, paskatinkim. Taip mes nebijosime vieni kitų, norėsime pasididžiuoti, parodyti ką veikiame. Augsime kaip stipri draugiška bendruomenė *single tear* :)