Keletas žodžių apie save?
Gaumina, analitikų skyriaus vadovas
Kontaktai: paulius@gaumina.lt
Aš esu UX‘eris be photoshopo. Tokia keista mano profesija ir kasdienybė. Man pačiam kartais keista, kodėl taip gavosi, kodėl nenuėjau grafinio dizaino, estetikos, turinio kūrimo ar panašiu keliu, o esu ten kur dabar esu. Šis mano kelias buvo ilgas, nes savo karjeros pradžioje mėčiausi tarp IT, reklamos, pardavėjo, projektų vadovo ir dar belenkiek specializacijų.
Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų apsilankęs tinklapyje, prie kurio aš nebuvau prikišęs nagų. Ir man prireikė 15 metų šitame biznyje, kad nuoširdžiai galėčiau save vadinti „naudotojo advokatu“.
Kaip viskas prasidėjo?
Esminiai etapai buvo „trys“ (pradžiai galvojau rašyti apie du, bet gavosi aštuoni). Kaip ir projektą kuriant, kelio pradžioje nežinai kokia bus kelio pabaiga:
14.4 kbit/s USRobotics
Gūdžiais laikais, kai interneto nebuvo mums dabar suprantama forma (na, ten visokie FIDO, BBS, ALF, IRC, o interneto valanda kainavo 5 USD) supratau, kad skaitmeninė erdvė yra man gyvybiškai svarbi. Kai atėjo laikas užsidirbti duonai kasdieninei mėčiausi po įvairias kompanijas bandydamas suprasti kuo noriu būti. Pradėjau nuo IT, tada persimečiau į reklamos sferą, kol pagaliau supratau, kad noriu kurti interneto projektus.
Atsitiktinės pažintys
2001 metų vasarą „piemenys“ vartojo įvairius gėrimus sodyboje. Tarp jų buvo ir Gauminos vadovai (o aš jų nežinojau ir nepažinojau tada), o aš „žinantis daug apie web‘ą“ pasakiau, kad jų puslapis yra šūdas. Gal ir argumentų kokių pažėriau, bet tikrai neatsiminsiu dabar. Taigi, supratę, kad Gauminos puslapis buvo šūdas (na, arba pagalvoję, kad aš protingas) savininkai pakvietė mane dirbt.
Bemiegės naktys
Čia buvo žiauriausia. Teko art. Teko mokytis. Teko pardavinėt. Teko galvot. Teko dirbt tiek, kad nebuvo kada miegot. Sunku buvo. Bet žiauriai įdomu. Tada mūsų bendraminčių buvo gal 12 – 15 žmonių. Ėdėm šūdą ir galvojom kaip išgyvent, kad valgyt normalų maistą. Dirbom už maistą. Startupo pradžia.
Apsiplunksnavęs viščiukas
Talentų medžioklė ir šviesa tunelio gale. Kai mes patys patikėjom tuo, ką darome, rinka irgi patikėjo. Prasidėjo bendradarbiavimas su reklamos agentūromis ir sužinojome, kad yra tokie dalykai kaip brief‘ai, tikslinė auditorija, verslo tikslai, naudotojų poreikiai ir pan. Supratome, kad būtų naudinga ir prasminga dirbti pagal kažkokius principus. Sukūrėme metodologiją kaip kurti interneto puslapius. Nemažai rėmėmės reklamos agentūrų metodologijoms, nes interneto projektai mums neatrodė IT. Mums tai buvo reklama ir komunikacija. Darbe atsirado sistemiškumas, nuoseklumas, mažiau ginčų ir daugiau argumentacijos. Prasidėjo apdovanojimų era.
Draugelis Styvas
Mano smegenyse kirbėjo banalios mintys „kodėl aš dirbu šį darbą?“, „ką aš gero galiu nuveikt?“, „kaip padaryti tai, kad tai, ką aš sukuriu būtų įdomu kitiems?“. Tai yra, net ir turint gerą metodologiją kaip kurti tinklapius man to buvo maža.
Kartais atrodė, kad neturėjau (arba beveik neturėjau) bendraminčių. Nepaisant to, kad buvau apsuptas krūvos talentų, buvo labai sunku suvokti kuria kryptimi aš pats noriu eiti. Tada susipažinau su bendraminčiu Styvu. Na, kaip pasakyt susipažinau. Perskaičiau jo knygą ir apsikeitėm pora laiškų. Iki šiol galvoju, ar jis pats rašė. Greičiausiai sekretorė kokia.
Žodžiu, Steve Krug knyga „Don’t Make Me Think“ mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom. T.y. po 5 darbo metų supratau, kad aš ne vienas toks pasaulyje kuriam svarbu, kad naudotojas būtų patenkintas. Deja, bet tuo metu Lietuvoje nelabai kam įdomu buvo ar projektas patogus naudotojui. Tuo menu buvo įdomu flash intro, gražūs paveiksliukai ir pan. UX sąvokos tada dar nebuvo. Flash intro buvo, o UX nebuvo. Barbarų laikai. Bet tamsoje švietė James Garrett, Jakob Nielsen, broliai Eisenbergai.
Asilas kyla į kovą
2005 metai. Pirmi interviu su naudotojais. Manau, kad tai buvo pirmieji interviu Lietuvoje su naudotojais testuojant web produktus. Žmonių (tyrimų agentūrų), turinčių patirties kaip pravesti tokius tyrimus nebuvo. Tiesiog nebuvo. Tik viena tyrimų agentūra turėjo savo motininės (tinklinės kompanijos) šiokią tokią metodiką, kaip tai daryti.
Testavome vieną e. banką. Ataskaitoje nebuvo žodžių „usability“, „ux“ ar pan., ką mes šiandien įpratę vartot. Paprasčiau viskas buvo. Kurį laiką buvo didelis nusivylimas, nes pokyčių e. banke nemačiau. Tiesiog nieko jie NEKEITĖ. Ataskaita lyg ir tiko, įžvalgos patiko, tačiau nieko NEKEITĖ. Čia pas mus viskas greita ir vakar, o skandinaviškas bankas lėtas kaip <necenzūrinė leksika>. Pirmus pakeitimus padarė praėjus metams po tyrimo, o dalį net ir praėjus trims metams. Akmuo man nuo širdies nukrito.
Testavimo metu aš būdamas labai protingas ir kietas web specialistas supratau, kad aš esu asilas. ASILAS didžiosiom raidėm. Savim pasitikintis ir galvojantis, kad viską žinau egocentriškas asilas. Pirmą kartą gyvenime aš pamačiau, kaip elgiasi naudotojas ir kaip jis sudegina mano prielaidas ir viltis.
Karuselė
Įsisuko darbų karuselė. Keičiau pareigas, specializaciją, bet ne darbovietę. Dirbau projektų vadovu, projektų vadovų skyriaus vadovu, dirbau dedikuotoje komandoje prie didelių projektų, dirbau su verslo procesų optimizavimu, vadovavau dizaino skyriui… Kartais nutoldavau nuo UX, kartais priartėdavau. Tačiau UX veikla nebuvo pagrindinė. Širdyje jau buvau UX‘eris, tačiau praktikoje tam skirdavau trečdalį savo laiko. Kartais ir mažiau.
Tik UX, tik hardcore
Pastarieji porą metų tik UX ir nieko daugiau. Šimtai interviu (pagaliau įsidrąsinau pats juos pravedinėt), focus grupės, ekspertiniai testavimai, įvairios ataskaitos, prototipų kūrimas ir t.t. Vadovauju analitikų komandai. Mūsų pagrindinis darbas paruošti detalius prototipus, su kuriais jau dirba dizaino skyrius. Paprasta ir lengva viskas!
Prie ko šiuo metu dirbi?
Apie projektus neįdomu. Jie tokie patys kaip ir pas daugelį iš jūsų, kas skaito interakcijos.lt
Pagrindinis dalykas, kuriam skiriu savo laiką ir smegenis yra aplinkos stebėjimas ir ieškojimas kas yra UX friendly, o kas ne. Keliu egzistencinius klausimus ir bandau rasti į juos atsakymus.
Pavyzdžiui, kodėl atidarius jogurto indelį dalis jogurto yra ant dangtelio? Arba kodėl jogurto indelis yra nepilnas (trūksta per kokius du pirštus)? Kodėl galiojimo datos reikia ieškoti su padidinamuoju stiklu? Kodėl sulčių buteliuką (kuris skirtas vaikams) sunku atidaryti ir man? Vieno gamintojo sultis nesunku atidaryt, o kito sunku. Kodėl? Ar aš daryčiau kaip nors kitaip? Juk baisu, kai šiukšlių maišai yra permatomi. Aš labai nemėgstu išnešinėti šiukšlių permatome maiše. Kodėl tokius gamina? Jūs matėt bent vieną filmą, kur lavonus kištų į permatomus šiukšlių maišus? Ir aš nemačiau, tačiau kažkodėl tokius maišus gamina. Mūsų pastate yra 3 liftai. Dažniausiai pirmas atvažiuos ne tas, kuris yra arčiausiai, o tas kuris yra dešinėje. Kodėl? Ar kai aš paspaudžiu prie perėjos įrengtą mygtuką jis suveikia ar čia tik placebo efektas, kad aš jausčiausi ramus, nes kontroliuoju situacija? Ar tikrai aš ją kontroliuoju? Nes vieną kartą žalia šviesa užsidega po 2 minučių, kitą kartą po 3. Kodėl? Kodėl Perlo terminaluose priima mokesčius už butą? Kai pamatau, kad eilėje prieš mane teta su lapės kailiniais išsitraukia mokesčių knygelę mane nupurto. Nes aš žinau, kad kasininkei tai lengvas pzdc. Ir visiems eilėje laukiantiems.
Net kalbėt nesinori apie XXI amžiaus Dievo rykštę – USB jungtį. Kodėl pastoviai reikia apversti, kad normaliai prijungtum? Tokių ir panašių pavyzdžių mūsų aplinkoje yra begalybė.
Kiekvieną minutę mes atliekam kažkokį veiksmą, naudojamės kitų žmonių (dizainerių, inžinierių, reklamos specialistų, analitikų ir t.t.) sukurtais produktais. Daugelis jų turi vienokių ar kitokių trūkumų. Todėl aš ir stebiu aplinką ir keliu egzistencinius klausimus. Tiksliau vieną klausimą – KODĖL? Ir tada iškyla dar baisesnis klausimas – ar tai, jog žmonės kuria tokius daiktus ir kodėl juos perka sukūrė mus, UX‘erius?
Mūsų gyvenimo misija yra padaryti geresnį internetą?
Kokia yra brangiausiai išmokta pamoka?
37 000 litų.
Ką palinkėtum kolegoms?
Išsitrinkit iš bookmark‘ų nuorodą į „Lorem ipsum“ tinklapį ir ją pamirškit visiems laikams. Nes tas, kas keičia tik seno produkto dizainą, tas nekuria naujo UX.